1928 metais vokiečių biochemikas Adolfas Windausas [Adolf Otto Reinhold Windaus] gavo Nobelio chemijos premiją už vitamino D atradimą. Šis vitaminas tapo ketvirtu iš eilės atrastu vitaminu, todėl buvo pavadintas 4-ąja lotyniškos abėcėlės raide.

Vitamino D metabolizmas nėra paprastas, nelengva apsispręst ir apie jo tikrąją biocheminę būklę. Visi įpratę jį vadinti vitaminu, bet ar tai teisinga? Žinoma, kad vitaminas – tai yra biologiškai aktyvios medžiagos, kurios skatina tinkamus medžiagų mainus, padidina darbingumą ir ištvermę, atsparumą infekcijoms, ilgaamžiškumą.

Vitaminas hormonas D kontroliuoja ir reguliuoja 1/5 mūsų genų. Ši kontrolė vykdoma specifinių receptorių pagalba, jie buvo aptikti ant membranų ir ląstelių branduolių daugelyje organų ir audinių.

Esant ilgalaikiam vitamino D trūkumui, organizme paleidžiama lipogenezė, t.y. riebalų sintezė ir susikaupimas organizme, ir žymiai sulėtėja lipolizė, jos natūralus skaidymas, kas ir priveda prie riebalinio audinio padidėjimo.

Kyla klausimai, kokiomis dozėmis, kiek ilgai reikia vartoti vitaminą D? Atsakyti į šiuos klausimus neturint medicininio išsilavinimo, deja neįmanoma. Todėl šiandien gydytojai perspėja, nereikia skirti jo pačiam sau iš akies.