Stengiuosi nesivelti į bendravimą su individais, kurie, po keletos sakinių, aiškiai išsiduoda, kad yra analfabetai arba disleksikai, vaikystėje (taip pat – ir paauglystėje, ir jaunystėje, ir dabar) tingėję (pasi)vaikščiot į bibliotekas.
Ne dėl to, kad aš – „pasikėlęs“, ar „…iškart nuleidinėju visus iš aukšto“ (čia pačių analfabetų prielaidos, kurias jie pa(si)daro patys, mano kalbas „matuodamiesi“ asmeniškai sau patiems), o todėl, kad man gaila laiko… Tiems spėliojimams – ką čia kas norėjo ta savo darkliavone (man) pasakyt.
Ir bėda – ne tame, kad jų „išmaniųjų“ ekranuose klaviatūra per smulki. Tokiems – gali paduot klaviatūrą ir su šaligatvio plytelės dydžio klavišais – rezultatas bus tas pats (pasikartosiu: medicinoje tokie sindromai vadinami – „analfabetizmas“ ir „dislekcija“).
Čia pateikiau tik vieną pavyzdį-priežastį – iš kur aplink tiek daug nesŪpratų. Ir nereikėtų to pritaikyti visam „modeliui“. Esmė – ne (vien tik) knygų skaityme, bet – apskritai – domėjimesi plačiai viskuo. Ir, jei domėjimasis apsiriboja tik kompiuterinėmis „strelialkomis“, šaldytuvo turiniu ir „kur pasikasyt niežtintį tarpkojį“ – didelė tikimybė, kad nieko kūrybingo nenutiks.
Kai, kas nors, „rimta fizionomija“, manęs bando klaust – „kuri mėšlo rūšis geresnė?“, aš net neatsakau, nes nesidomiu „mėšlu“…