Kristoferis Voiška:

„Garsūs, bet tušti šūkiai, sensacijų vaikymasis – tai, deja, yra visai Lietuvos „nesisteminei opozicijai” būdingi reiškiniai. Ir neseniai miręs teisininkas Arvydas Balčius – kone idealus šito pavyzdys. Tai yra, pradedant savo išvedžiojimais apie Vyt. Landsbergį ir 1991 m. įvykius, baigiant taip vadinamų „suverenų pasų” pardavinėjimu – A. Balčius būtent sensacijomis ir užsiiminėjo. Na, ir šiuo požiūriu – savaime nėra ypatingo reikalo nei tai aptarinėti, nei kažko (tai yra, tiek jo atminties, tiek jo artimųjų) įžeidinėti. Bet kalbėti reikia apie visus, tame tarpe mirusius – tiesą. Būtent, tiesą, ypač jei ši tiesa aktuali, pamokanti.

Ir kuo gi ji aktuali, pamokanti šiuo atveju? Ogi tuo, kad A. Balčius – tai pavyzdys būtent tos tuščios-sensacinės, imitacinės „opozicinės” veiklos, kurios esmė yra tokia: garsiai rėkti apie tariamą, visuomenę šokiruosiantį „faktą”, ir apie šį tariamąjį „faktą” pritraukti žmones. Juos pritraukus, galbūt, iš to pasidaryti tam tikrą politinį kapitalą, galbūt, ir tam tikrą pinigų sumelę – o po to matyti, kaip tie patys žmonės (lyg musės, suskridusios prie šviežių išmatų) paskui ima ir išsisklaido kas sau (taip pat lyg musės, išmatoms išdžiuvus).

Ir būtent toks veiklos formatas reiškiasi daugelio asmenų bei judėjimų atvejais (ne išimtis čia ir „Teisingumo aušra”). Ir būtent šita realios, dalykiškos veiklos imitacija lemia, be kita ko, Lietuvos nesisteminės opozicijos neveiksnumą, marginalumą ir komiškumą. O reikia būtent rimto, konkretaus ir tikslingo darbo. Na, bet norint tokiu užsiimti – pirmiausiai reikia apsivalyti nuo imitacijų, sensacijų ir apskritai žmonių apgaudinėjimo mados.

Štai todėl čia ir aptariame A. Balčiaus atvejį, štai už tokią pamoką, daugiausiai, ir galime šiam žmogui padėkoti.”