Kristoferis Voiška:
„Filosofinis, o kartu labai kasdieniškas klausimas – kuo skiriasi protingi žmonės nuo kvailių?
Ir čia jį keliame ne todėl, kad norėtume ką nors įžeisti ar pasipuikuoti tikru (ar tariamu) savo protingumu. Nuo to, kaip suprantamas ar nesuprantamas šis klausimas, priklauso ir konkretaus asmens, ir ištisų kolektyvų adekvatumas.
O būtent adekvatumo ir šiuolaikinei visuomenei apskritai, ir mūsų vadinamiesiems „visuomenininkams” bei „kovotojams prieš sistemą” ypatingai trūksta.
Taigi: kas skiria protingus nuo kvailių? Trumpai-drūtai: mes visi be išimties esame kvailiai tuo požiūriu, kad mūsų žinios yra iš principo ribotas. „Protingi” nuo kvailių tesiskiria vieninteliu dalyku: šio savo žinių, o atitinkamai, ir savo pačių, ribotumo supratimu.
Kaip mokė Sokratas: „Žinau, kad nieko nežinau”… Arba, anot liaudiško posakio: „Durnas gimei – durnas ir mirsi”. Štai – tiesa, kurios nesupratęs ir nepajautęs, protingu netapsi.
Štai šiuo klausimu čia ir kalbame.”
