Kristoferis Voiška:

„Šių metų balandžio 11-ąją sueina 144 metų nuo lietuvių rašytojo, publicisto ir visuomenininko, JONO BILIŪNO, (1879-1907) gimimo. Kone visi žinosime jo apsakymus „Kliudžiau”, „Brisiaus galas”, „Joniukas”, „Liūdna pasaka” ir daug, daug kitų, tačiau neabejotinai žymiausias Biliūno kūrinys – tai pasaka apie LAIMĖS ŽIBURĮ…

Tąja pasaka Biliūnas ne tiktai pavaizdavo savo meto (1905 m.) liaudies išsivaduojamąją kovą, bet ir iškėlė idealą – humanišką, visų jos narių laisve, lygybe ir brolybe paremtą visuomenę bei tos visuomenės žmogaus dvasinę harmoniją. Tuo pačiu, Biliūnas iškėlė ir etinį principą: kad tikroji asmens laimė – vartotojiškoje turtų gausoje, ir ne jaukioje, miesčioniško gyvenimo idilijoje, bet darbe ir kovoje už tokią atsinaujinusią visuomenę, taigi – už tautos bei žmonijos pažangą…

Ir nors „Laimės žiburys” tapo simboliu, įkvėpusiu žygiams daugelį šviesiausių XX amžiaus Lietuvos protų, o taip pat ir ne vieną paskesnį tiek poezijos, tiek prozos kūrinį – šiandieninėje Lietuvoje jos prasmės ir esmės nebesuprantame. Tai yra: ėmus ir paklausus statistinio XXI amžiaus lietuvio, kad ir skaičiusio Biliūną, ką gi reiškia „Laimės žiburys” – paprastai išgirsime mintis apie siaurą asmeninę sėkmę, na, o daugių daugiausiai – apie šeimyninę laimę, suprask – „šeimos židinį”…

Tikrasis – visuomeninis, humanistinis, net mesianistinis, „Laimės žiburio” turinys (nekalbant apie jo politinę potekstę!) – ne tai, kad užmirštas, bet nebesuprantamas, nematomas. Ir viena pagrindinių šito priežasčių – kad anksčiau – ir prie caro, ir smetoninėje, ir tarybinėje Lietuvoje (kuriose Biliūnas buvo suprastas!) visgi būta idealų. Gerų, blogų, teisingų, neteisingų – bet idealų. Šiandien, tuo tarpu, gyvename vartotojų visuomenėje, kurios idealas – idealų nebuvimas, kur idealus, dievus ir herojus keičia iš žmogaus į kiaulę virstantis miesčionis-vartotojas.

Apie tai ir kitką – šioje proginėje laidoje.”