Kristoferis Voiška:

„Vis toliau kalbama apie „vienijimąsi”. Bet ši sparnuota frazė taip ir lieka abstrakcija – forma be konkretaus turinio. Mat, norint susivienyti – pirmiausiai reikia išsiskirti. Pavyzdžiui, krikščionių bendruomenė nebus krikščioniška, į savo gretas įtraukdama budistus. Arba, pavyzdžiui, krepšinio komanda nebebus krepšinio komanda, jei, atsisakiusi krepšinio, nuspręs težaisti futbolą. Ir t. t., ir pan.

Tuo pačiu, „vienybė” nelygi „vienybei”. Tai yra: dėl ko, kokiais galais mums „vienytis”? Jei trumpalaikiems siekiams – atskiroms akcijoms ar kai kurių veikėjų priėjimui „prie lovio” – iš tiesų, nei politiniai, nei doroviniai principai, nei apskritai vienamintiškumas, nesvarbus. Svarbus tik tam tikras, paprastai savanaudis, interesas.

Na, o jeigu vienijamės, norėdami iš pagrindų pakeisti savo ir savo visuomenės gyvenimą? Lyginant visuomenę su namu, sakykime – jei vienijamės, norėdami iš pamatų perstatyti pūvantį ir anksčiau ar vėliau, bet neišvengiamai griūsiantį, namą? Tokiu atveju, svarbu ir tai, kaip tąjį namą įsivaizduojame, ir tai, kas jį statys, ir, pagaliau – pats darbas (tai yra, ar „statytojai” iš tikrųjų namą stato, ar apie statymą tik šneka).

Būtent tokiam, iš pamatų perpuvusiam namui, prilygintina mūsų šiuolaikinė visuomenė. Ir, norint iš esmės kitokio gyvenimo – reikia kalbėti apie namo perstatymą. Ir, atitinkamai, „vienytis” būtent tokiu pagrindu. Šiuo atžvilgiu, itin pamokantys yra ir Lenino bolševikų, ir daugiau kaip prieš tūkstantmetį gyvenusio islamo pranašo Mahometo bei jo sekėjų pavyzdžiai. Vertas (savi)kritiško apmąstymo ir Lietuvos kairiojo judėjimo patyrimas, žiūrint į tai, kaip verčiau nesivienyti ir nesielgti…

Štai tokiems pamąstymams skiriama ši laida.”