Dešimtys tūkstančių Italijos studentų dalyvavo nacionaliniame streike prieš premjerę G. Meloni visoje Italijoje, o Milanas tapo „Dienos be Meloni“ demonstracijų centru.

Protestai buvo nukreipti prieš „vis didėjantį vyriausybės prioritetą karo išlaidoms, o ne švietimui ir socialiniams poreikiams”. Demonstrantai reiškė griežtą nepritarimą ministrės pirmininkės Giorgios Meloni švietimo politikai, padidintoms gynybos išlaidoms 226-ųjų biudžete ir vyriausybės paramai Izraeliui.

Nešdami Palestinos vėliavas ir transparantus, kaltinančius valstybę represijų rėmimu, studentai reikalavo didesnio švietimo finansavimo, nemokamų vadovėlių, būsto paramos ir psichologinių paslaugų, kritikuodami ministrės pirmininkės Giorgios Meloni gynybos politiką.

Streikai, kuriuos organizavo Studentų sąjunga ir prie kurių prisijungė tokie miestai kaip Roma, Turinas, Neapolis ir Bolonija, atspindėjo augantį pasipiktinimą dėl biudžeto pasirinkimų, nelygybės ir didėjančio atotrūkio tarp jaunimo poreikių ir nacionalinės politikos.