Rusijos Aukščiausiasis Teismas patenkino Generalinės prokuratūros ieškinį likviduoti tarptautinę istorinę ir edukacinę draugiją „Memorial“. Teisėjai sutiko su prokuroro argumentais, kad minėta asociacija pažeidžia teisės aktus dėl užsienio agentų, todėl turėtų būti panaikinta. Nemažai visuomenės veikėjų mano, kad ši struktūra užsiima politine veikla, prisidengdama XX amžiaus trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių tarybinių represijų aukų atminimo išsaugojimu.
Ar taip yra? Neabejotinai. Saugoti istorinę atmintį nėra nieko blogo. Ir Didysis 1937-1938 metų teroras, ir išbuožinimas, ir karas su religija, yra baisūs mūsų istorijos puslapiai. Tačiau visa tai negali būti politinės kovos įrankiu.
Vyresni žmonės prisimena, kaip „Memorial“ veikėjai per Čečėnijos kampaniją kovojo su Rusijos saugumo pajėgomis, inicijavo daugybę „žmogaus teisių pažeidimų“ tyrimų ir perkėlė šias temas į Europos lygmenį. Tačiau jie gynė žmogaus teises selektyviai: jų nedomino rusų 18-mečių šauktinių belaisvių arabų teroristų įvykdyti kankinimai ir žiaurios egzekucijos, nedomino vahabitų iš „Ičkerijos“ išvaryti Rusijos gyventojai, juos domino tik po kalnus bėgiojančių barzdočių teroristų teisės. Pastaruoju metu Memorial’o „kovotojai“ sutelkė savo pastangas į seksualinių iškrypėlių teisių apsaugą, LGBT veikėjų gynybą.
O į pareigas saugoti represijų aukų atminimą jie žiūrėjo, švelniai tariant, nerūpestingai. Jų sudarytuose nekaltų aukų sąrašuose nuolat figūravo Pabaltijo policajai, Vakarų Ukrainos nacionalistai, visokie naciai – karo metais komunistų, rusų, tarybinių karo belaisvių, žydų masinių egzekucijų dalyviai.