Nuotrauka: stop kadras

Astrai Genovaitei Astrauskaitei paskirta psichiatrinė ekspertizė!

Autorius:

Prokuroro liepimu Astrai Genovaitei – Astrauskaitei (daugumai žinomai kaip Mokytojai Astrai) bus atliekama psichiatrinė ekspertizė, ar ji yra pakaltinama, ar psichiškai sveika. Pretekstas – kad kažkada, dirbdama mokytoja, Astra sirgo depresija. Grafo Liutkevičiaus pamąstymai apie prokuroro sprendimą.

Pasidalinkime

Komentarų: 4

  1. Abu ilgieji komentarai ,labai teisingi,ir ,manau,nesutinkanciu su issakytu turiniu tikrai neatsiras.Nebent ,tai samdomas padugne,kuris gauna pora jevriku uz pusdieni,kad protingus ir pavyzdziais paremtas mintis ,imtu dergti.kadangi visa gyvenima dirbau tarp zmoniu ,turiu ir as ne viena pavyzdi apie psihdaktarus.O kad tarp daktaru buna ir zudiku -tai argi paslaptis??Ziurekit kas dejosi ligoninese paskutinius 2 plandemijos metus?? ir as netekau,tiksliau ligoninese nuzude man du brangius zmones.Pries 30 metu ,tokio masto zudyniu net nebuciua isivaizdaves.Kokio cinizmo reikia tureti,kai pirmieji valdantieji asmenys,is tribunos,pareiske,jog nebuvo prievartos ,patys marmaliavotes savo noru experimentineis marmalais???Nejau sios zemai puolusios padugnes ,mano ,kad lt teritorijoj visa zmonija uteniski pacientai??labai tikiuosi,kad ivyks teisingumo Tribunolai,ir visi,kuriems urshiules ,borelliai,shvabai,soroshai dave komandas isvalyti zeme nuo zmonijos ,paliekant auksini milijarda zmogzudziu,sulauks bausmes uz nusikaltimus.Pridesiu,uz milijonus iszudytu niekuo neprasikaltusiu zmoniu,ir is nuzudytu susigrobtus turtus,turetu buti mirties bausme baudziami ne tik tikrieji zmogzudziai,bet ir ju klonai,kuriu vardu milijonai ir milijardai guli ofshoru bankuose.Tai ne ju uzdirbti ,tai nuzudytuju asaros ir prakaitas.O mokytojai Astrai linkiu stiprybes.Sendien tie,kurie Jus naori apkaltinti ir paversti durnium,rytoj gali buti patys ten patalpinti su Tautos prieziura.Astra,stiprybes Jums !!

  2. Mano tėvai dirbo gydytojais-psichiatrais. Ir aš taip pat dirbau 15 metų psichiatru. Todėl tai, kas
    vyksta psichiatrijoje, aš žinau labai gerai.
    Jeigu tokie dalykai vyktų kur nors kitur, tai būtų kvalifikuojama kaip nusikaltimas pagal
    baudžiamąjį kodeksą. Reikalas tame, kad psichiatrija mūsų visuomenėje laikoma ypatinga
    sritimi. Nei vienas Rusijos Dūmos deputatas neturi tokio nepramušamo neliečiamumo statuso,
    nei vienas teisėjas neturi tokios pilnos ir net absoliučios valdžios, kokią turi psichiatras. Ir tai
    vyksta tik todėl, kad psichiatrui suteikta teisė spręsti, ar žmogus yra sveiko proto ar ne. Jūs
    galite būti užtikrintas dėl kažko tai, ir tūkstančiai žmonių gali sutikti su jūsų požiūriu. Bet
    psichiatras pasakys, kad jūsų mąstymas – tai psichinė liga, ir nors jūs, ir tie tūkstančiai žmonių,
    gali būti įsitikinę jūsų tiesa, tačiau jūs būsite pripažintas psichiškai nesveiku. Jus galima bus
    patalpinti į psichiatrinę ligoninę, ir daryti su jumis viską, kas tik šaus psichiatrui į galvą, nežiūrint į
    jokius jūsų protestus. Nei viename, net pačiame baisiausiame teisiškumo atžvilgiu kalėjime
    neegzistuoja tokio įžūlaus žmogaus teisių nepaisymo, tokios begėdiškos prievartos, kaip psichinėse ligoninėse.

    Ne, aš netvirtinu, kad į psichiatriją eina dirbti vieni niekšai. Dažnai ten dirbti ateina geri, padorūs
    žmonės. Klausimas tik toks, kodėl jie pradeda daryti nusikaltimus?
    Pradedant XIX amžiumi, psichiatrai ieškojo materialių priežasčių, kad išaiškinti dvasines ligas,
    tačiau taip nieko ir nerado.
    Bet jų tai nė kiek nesutrikdė. Jie nutarė atskirti tas ligas pagal tai, kaip jos pasireiškia išoriškai. Ir
    pagal panašumų požymius jie suskirstė tai į 5 grupes. Todėl XIX amžiaus pabaigoje buvo tik 5
    psichiatrinės diagnozės. Šiandien jie prigalvojo jų net keturis šimtus, bet ligoniams nuo to
    nepasidarė nė kiek ne lengviau.
    Kaip gydyti, jeigu nežinai sutrikimo priežasties? Jeigu sugedo jūsų televizorius, o jūs apie tai
    nieko neišmanote, tai ką jūs darote? Pabarbenate į jo korpusą, pasukinėjate įvairias rankenėles
    ar paspaudinėjate mygtukus. Galite paimti atsuktuvą ir pabandyti pasukinėti kažką atsitiktinai, –
    gal padės… Panašiai vyksta „gydymas“ ir psichiatrinėje. Savaime aišku, tai nepadeda. Kas
    blogiausia, žmogaus psichikai ir jo sveikatai padaroma neatitaisoma žala. Ir dabar, trečiojo
    tūkstantmečio pradžioje, tokio „gydymo“ pasekmės kur kas fatališkesnės nei prieš 100 metų ,
    nes XX amžiuje buvo išrasti tokie rafinuoti metodai kaip elektrošoko terapija, psichochirurgija,
    psichofarmakoterapija.
    Prasidėjus psichinės ligos požymiams, kiekvienas daugiau ar mažiau patyręs psichiatras, jeigu tai bus jam artimas žmogus, padarys
    viską, kad tik jis atsidurtų ligoninėje kaip įmanoma vėliau, skaičiuojant nuo atsiradusio susirgimo
    pradžios. Bet geriausia, jeigu jis iš viso ten nepapultų. Psichiatrai žino: kuo anksčiau žmogus
    papuls į psichiatrinę, tuo greičiau jį pradės „gydyti“, ir tuo greičiau prasidės jo degradacija.

    Psichotropinių „vaistų“ atsiranda vis daugiau ir daugiau. Daugelis iš jų jau tapo įprastu dalyku, nes
    tokie vaistai, kaip aspirinas, dabar parsiduoda be recepto. Šiuos vaistus dalina mokyklose
    mokytojai ir psichologai, kad mokiniai būtų daug ramesni. Mus įtikinėja, kad tai visiškai
    nekenkia. Bet, deja, yra ne taip. Neegzistuoja nekenksmingų psichotropinių medikamentų vien
    todėl, kad šitie cheminiai junginiai, prasiskverbę į smegenų ląsteles, negrįžtamai suardo ten
    vykstančius cheminius procesus. Šitos medžiagos, kaip jas nepavadinsi, sukelia tik dviejų rūšių
    pasekmes. Vieni iš jų sukelia baisų slopinimo efektą ir labai skausmingus raumenų spazmus.
    Kitos medžiagos pagerina nuotaiką ir iššaukia raumenų atsipalaidavimą. Tame tarpe ir širdies
    raumenų, ir kartais širdis sustoja ir tai baigiasi mirtimi. Prie tokių medikamentų yra priprantama,
    todėl juos nebevartojant savijauta pablogėja. Faktiškai šitie vaistai yra narkotikai, ir žmogus
    juos vartodamas tampa pačiu tikriausiu narkomanu. Aš norėčiau, kad jūs žinotumėte apie tai:
    viskas, ką jums prirašo psichiatras, daugiau ar mažiau sukelia žmogaus organizme
    neatitaisomą žalą.
    Kada į psichiatrinę ligoninę, baigę Medicinos Universitetą, ateina jauni specialistai, jie labai
    dažnai nuoširdžiai užjaučia šiuos dvasinius ligonius. Bet kada jie pradeda išnaudoti tai, kas yra
    jų gydymo arsenale, tai pamato, kad kenkia savo pacientams. Pasimetę jie skuba pasitarti su
    labiau patyrusiais kolegomis. Bet susiduria su neįtikėtinu cinizmu, visišku abejingumu paciento
    sveikatai, neslepiamu interesu tik savo asmeninei gerovei ir noru kuo greičiau juo atsikratyti.
    Aš žinau vaikinus, kurie dėl šios priežasties paliko darbą arba nusigėrė. Tačiau daugelis
    vaisingai įsisavina vyresniųjų pamokas ir per trumpą laiką tampa tokiais pat, kaip ir anie, visiškai
    pateisindami savo nusikaltimus tuo, kad psichinės ligos yra nepagydomos. Iš dienos į dieną
    vykdydami „gydymo“ procedūras, kurios praktiškai yra nusikaltimai, psichiatrai patys tampa
    didesniu ar mažesniu laipsniu kaip nusikaltėliai. Ir, deja, tai tapo dėsningumu, kuriame išimčių
    nebūna.

    autorius-Sergej Zapuskalov
    Buvęs gydytojas-psichiatras,
    Medicinos Mokslų kandidatas.

    Šaltiniai:
    Данилин А.Г.: Психиатрия: мифы, нейролептики и дети
    Коррупция и карательная психиатрия: цифры и факты

  3. Prieš kreipdamasis į psichologą 3 kartus pagalvok!

    Teisėjai, policininkai ir kiti LR pareigūnai gali skaityti ir kitiems rodyti visų mūsų medicininius duomenis. Kartą apsilankęs pas psichologą, gali tapti oficialiu bepročiu visam gyvenimui. Kažkada ir aš buvau studentas, vaikščiojau pas gydytojus, nešdavau į fakultetą pažymas – kad paaiškinčiau, kodėl nevaikštau į pratybas, nevažiuoju su kursu kasti bulvių (kažkada „visiems“ studentams reikėdavo). Man, kaip „sportininkui“, būdavo lengviau; daugeliui mano bendrakursių tekdavo gerai paprakaituoti, kad gautų reikiamą „pisulką“. Kaip prisimenu, dalis mano bendraamžių kreipdavosi į psichologus ar psichoterapeutus skųsdamiesi, kad jiems pakriko nervai, kamuoja nemiga, nepajėgia mokytis ir pan. Tuo metu tai atrodė visai nekvaila strategija; užtekdavo kelioms minutėms apsimesti – ir geroji daktarė ne tik atleisdavo nuo nemalonių pareigų, bet daugelį dar ir pasiųsdavo savaitei kitai į „Univeros“ sanatoriją prie Šilo ežero – „nervams pataisyti“, kaip tada sakydavo. Tada studentų apsimetinėjimai „pakrikanerviais“ man atrodydavo visiškai nekaltomis išdaigomis. Dabar žinau, kad taip nėra – Lietuvoje ir viena vienintelė konsultacija pas psichoterapeutą ar psichologą (ar netgi pas kurį nors kitą gydytoją) gali visiškai sugriauti žmogui gyvenimą. Visi skambūs pareiškimai apie „teisę“ į žmogaus asmeninio gyvenimo apsaugą ir medicininių duomenų konfidencialumą Lietuvoje tėra tušti žodžiai. Aš su tuo susidūriau visiškai netikėtai. Mane už šios svetainės straipsnius šiuo metu teisianti teisėja (netalpiname teisėjos pavardės, nes autorius neįrašė savo galiojančio el-pašto adreso – red past.) pagrasino, kad paskirs man psichiatrinę ekspertizę jei aš neatsisakysiu savo konstitucinių teisių. Tai nebuvo tušti žodžiai. Teisėja pati viena negalėjo manęs pasiųsti į beprotnamį už tai, kad prieš ją nenusižeminau. Kai prokuroras atsisakė ją palaikyti, teisėja kreipėsi į visas medicinines įstaigas reikalaudama pateikti duomenis apie mano sveikatos būklę. Per kitą posėdį gavau susipažinti ne tik su sveikatos įstaigų pažymomis, kad manęs netyrė psichiatrai, bet ir su visų elektronizuotų savo vizitų pas gydytojus bei diagnozių sąrašu. Mano sveikatos istoriją teisėja ne tik įkišo susipažinti prokurorui, bet ir įsegė į bylą, kur ją galėjo skaityti daugelis žmonių. Ši mano patirtis teisme parodo 2 dalykus. Pirma, mūsų ligų ir vizitų pas gydytojus istorijas gali kada tik užsinorėję iš paprasčiausio smalsumo skaityti ir dalinti kam tik nori teisėjai, prokurorai, policininkai, inspektoriai ir visi kiti, galintieji pasiųsti užklausimą į Sodrą. Antra, net ir keliasdešimties metų senumo visiškai nekaltas apsilankymas pas psichologą Lietuvoje gali tapti pagrindu visiškai sugriauti žmogaus gyvenimą. Jei aš vis dėl to būčiau kada nors lankęsis pas psichologą, jei teisėja būtų gavusi tokią pažymą, dabar greičiausiai, jau būčiau uždarytas beprotnamyje! Būtent taip atsitiko žinomam Kauno disidentui Vincui Jokimui. Jaunystėje, siekdamas išvengti tarnybos tarybinėje armijoje, jis simuliavo šizofreniją. Dabar, jau po daugelio metų patekęs į policijos nemalonę, Vincas net 3(!) kartus buvo pasiųstas „ištirti“ į teismo psichiatrinę Utenoje – t.y. 3 mėnesius išbuvo prievarta uždarytas pačioje tikriausioje „psichuškėje“, ir praktiškai tik todėl, kad jaunystėje buvo turėjęs reikalų su psichologais! Taip gali atsitikti ir TAU Noriu įspėti kiekvieną lietuvį, neplanuojantį greitai palikti savo tėvynės – prieš užsirašydamas pas psichologą gerai pagalvok. Jei nors kartą ten pakliūsi – VISAM GYVENIMUI įsigysi elektroninę žymę LR medicinos registruose, kad turi psichikos problemų. Jei liksi gyventi Lietuvoje, už tai gali tekti sumokėti be galo brangiai. Pavyzdžiui, po kokių 10 metų pamatysi, kaip policininkai spardo ant žemės gulintį tavo draugą ir pasirašysi skundą prokuratūrai. (Čia – eilinis pasakojimas apie eilinį policijos sumuštą lietuvį.) Netrukus tave pakvies į apklausą policijoje ir gerai sumuš už tai, kad kiši nosį ne į savo reikalus. Kai į tavo skundus visiškai niekas nereaguos, nuspręsi protestuoti. Kai atvažiavusiems policininkams pasipriešinsi, komisaras peržiūrės tavo Sodros istoriją ir sužinos, kad esi lankęsis pas psichologą. Pasiųs tave mėnesiui į Utenos beprotnamį „ištirti“. Jei dar ir ten „pasišakosi“ – daugeliui metų pakliūsi į Rokiškio griežtojo režimo psichiatrinę. Tai – tikra istorija, ir man netgi teko telefonu kalbėti su jos herojumi, šiuo metu uždarytu Rokiškyje su masiniais žmogžudžiais ir žmonėmis – daržovėmis. Ten mirštama baisiausiose kančiose nuo visiškai negydomų infekcinių ligų – ir visiems ant to nusispjaut. Galbūt tau tai negresia – pamatęs policininkų spardomą draugą visada prisimeni, kad pamiršai akinius? O jeigu taip? Po kokių 5 metų baigus aukštąją tave ims ir darbe juodai „nuglamonės“ mirtinai prisigėręs tavo viršininkas. Tu paduosi skundą – taigi netrukus tave pakvies į policiją ir pareikš, kad viršininkas tuo metu buvo visai kitur ir visiškai blaivus, taigi tau pasivaideno. Tau parodys Sodros pažymą, kad lankeisi pas psichologą – ir neilgai trukus važiuosi praleisti mėnesį Utenoje tarp žmonių baltais chalatais. Jei seksis – viskas tuo ir pasibaigs. Dar vėliau sužinosi, kad tavo viršininkas kas pusmetį kviečia policijos komisarą, vyriausiąjį prokurorą, psichiatrų vadą bei visus teisėjus į nedidelį balių – apie tokius dalykus dažnai rašo laikraščiuose. Gal ir tai tau negresia? Nesi toks kvailas, kad priešintumeisi savo viršininkui? Pagaliau gali atsitikti dar ir taip. Kaimynai viršuje visą naktį taip nepadoriai triukšmaus ir vems tau ant langų, kad neiškentęs iškviesi policiją. Žaliesiems pasirodžius kieme, viskas nurims ir policijai durų niekas neatidarys. Bent jau likusią nakties dalį gausi pamiegoti. Lygiai tas pats pasikartos po savaitės. Ir dar kartą. Ir dar. Po ketvirto karto gausi kvietimą į policiją. Kaimynai pareiškė, kad tau vaidenasi, o policijoje primins, kad esi lankęsis pas psichologą. Dar truputis – ir važiuoji mėnesiui į Uteną. Vėlgi, tai – ne išgalvota, o tikrai įvykusi istorija. Gyvenime visko pasitaiko, tiesiog gyvename tokioje valstybėje, kurioje valdininkai, teisėjai, policininkai ar prokurorai gali praktiškai sunaikinti jiems nepatikusį žmogų. Užtenka to, kad jis kažkada yra apsilankęs pas psichologą. Taip atsitikti gali kiekvienam Natūrali jauno žmogaus reakcija į mano pateiktus pavyzdžius – „MAN TAIP ATSITIKTI NEGALI!“ Kažkada taip maniau ir aš, ir visos kitos dabar jau galutinai sugniuždytos, uždarytos beprotnamiuose ar jau ir mirusios aukos. Vis tik dauguma lietuvių supranta kokioje valstybėje gyvena. Dauguma patekusiųjų į bėdą paknopstomis emigruoja. Kas nusprendžia žudytis – žudosi, nes jei kreipsis psichologinės pagalbos – visam gyvenimui taps ne tik prievartiniais beprotnamių klientais, bet ir beteisėmis valdininkų, policininkų bei teisėjų niekinamomis ir visaip dergiamomis aukomis. Tik norėčiau, kad kiekvienas lietuvis suprastų, jog gyvena valstybėje, kurioje jo teises labiausiai niekina ir dergia tie, kurie turėtų jas saugoti ir ginti, kurioje žmogaus gyvenimą gali visiškai sugriauti netgi visiškai nekalta studentiška konsultacija pas psichologą. Lietuviai vengia ne tik psichologų. Sveiko proto žmogus jokiu būdu neskubės kreiptis į gydytoją dėl miego apnėjos, netgi galimo infarkto ar insulto – nes greičiausiai iš jo kaip mat atims vairuotojo pažymėjimą! Šiuo straipsniu aš nenoriu pasakyti, kad šiukštu negalima kreiptis pagalbos į psichologus, psichoterapeutus, psichiatrus ar dar kokius nors gydytojus. Jei jau tikrai stogas važiuoja – nieko nepadarysi. Tik norėčiau, kad kiekvienas lietuvis suprastų, jog gyvena valstybėje, kurioje jo teises labiausiai niekina ir dergia tie, kurie turėtų jas saugoti ir ginti, kurioje žmogaus gyvenimą gali visiškai sugriauti netgi visiškai nekalta studentiška konsultacija pas psichologą.

    Plačiau:
    https://infa.lt/18128/apie-musu-medicina-psichologus-ir-vietiniu-vergu-beteisiskuma/

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.