Komentarų: 1

1. Seimo rūmuose nuo seno
   Tata Landsbergis gyveno.
   Ir turėjo jis anūką —
   Riestanosį Gabrieliuką.
   Paikas buvo tas anūkas —
   Riestanosis Gabrieliukas:
   Nesurūgęs, nesustiręs,
   Bet… kur eina, ten ir girias:
   — Moku kalti…
   Moku malti…
   Užsakyti…
   Užkamšyti… 
   Suvaidinti…
   Apraminti…
   Perkalbėti…
   Nugesinti…
   Visą šalį, jei norėčiau,
   Apkerėti aš galėčiau!
   Kartą per rinkimų pūgą,
   Tata vedasi Anūką.
   O anūkas Gabrieliukas
   Rateliu su chebra sukas.
   Žiūri — važy sėdi ponas,
   Nuo LSDP raudonas,
   Ir į kailinius storiausius
   Storas ponas įsirausęs,
   Ir kelius, ir ilgas kojas
   Zebrų kailiais apsiklojęs.
   Šast anūkas
   Gabrieliukas
   Ir po zebrų kailiais brukas:
   Ponas šąla,
   Ponas bąla,
   Ponas dantimis kalena
   Ir nuo rankų
   Ligi kojų
   Ponas kaulan suragojo.
   — Na, matai,— anūkas girias,
   Ar, seneli, aš ne vyras:
   Moku kalti – pažadėti,
   Šūdą malti – netesėti,
   Ir sušaldyt storą poną,
   Nuo LSDP raudoną.
   Visą šalį, jei norėčiau,
   Į tvartelį susidėčiau…
   — Na jau, na! — diedukas sako.—
   Dar tau girtis neužteko.
   Šalį apkerėt tau knieti,
   O sušaldyk tu valstietį.
   Pažiūrėk — tenai už valkos
   PaNaisiuos jis kerta malkas.
   — Chi! — nusijuokė anūkas.—
   Aš nebūčiau Gabrieliukas,
   Jei valstietį palei traką
   Nesušaldyčiau į ragą.
   Ką valstietis! LNKą,
   Bandai pasakos bet ką!
   Pasigyrė, na ir dumia,
   Pas Valstietį į pakrūmę.
   O valstietis — malkas kerta.
   Kirvis skamba.
   Darbas verda:
   Užsimoja
   Ir kad tvoja,
   Tai net skiedros išlekioja.
   Meta pirštines į šalį:
   —Ū ta ta! Karšta dienelė! —
   Vienas sau valstietis šneka,
   O jo rankoj kirvis žvaga.
   Gabrieliukas snukį kraipo.
   Pasižiūri.
   Pasivaipo.
   Ir galvoja:
   „Tuoj tu bėgsi,
   Kaip korka iš bonkės lėksi
   Va, ir bus tada, žmogeli,—
   „Ū ta ta! Karšta dienelė…”
   Ir sutelkęs visą delfį,
   Jis pradėjo širšą kelti.
   Kaklą rankom apsivijo,
   Makaronais prikabino.
   Kiek galėjo tiek melavo
   Kas tik klausė – tą apgavo.
   Ir Gabrutis pagalvojo:
   „Na, dar vieną šaltą gūsį,
   Ir, vargšeli, tu pražūsi,
   Suragosi kaip tas ponas,
   Nuo LSDP raudonas…”
   Ir nušokęs nuo pusnyno,
   Vėl jis pūsti pamėgino:
   Griebia ausį, griebia nosį,
   O valstietis nusikosi
   Ir kiek gali Ožį engia,
   Net sušalęs kirvis spengia.
   Piktas piktas kaip angiukas
   Tūpsi vėpso Gabrieliukas —
   Čiupt už kojų, čiupt už rankų
   Ir į antį įsirango,
   Bet valstietis nesušąla,
   Tik konservams pleištą kala.
   Anūkėlis nebežvengia… 
   Kas kirviu o kas derybom,
   Kvepia LKD skyrybom.
   Šaltas sniegas žaižaruoja.
   Karštas prakaitas garuoja.
   Pagaliau Ramūnas sako:
   —” Na ir karšta čia prie trako
   Ko tas triukšmas išsisėmė,
   Duotų gūsį šalto vėjo.”
   Gabrieliukas net pašoko,
   Vos iš apmaudo nesprogo,
   Pasitelkęs tėvė trys,
   Na, dabar tai pavarys!
   Ir, sutelkęs visą rūstį,
   Vėl pradėjo žandus pūsti.
   O Valstietis be skrebučių
   Krauna malkas ant rogučių.
   Baigęs darbą, ant kelmuko
   Atsisėda, bet nerūko…
   Pailsėjo, pasėdėjo
   Ir per girią nugirgždėjo.
   Liūdnas Tata atlingavo:
   — Kur valstietis?
   — Nuvažiavo!
   — Na, matei dabar, kvaileli,
   Partijai ateina galas.
   Tau sušaldyt šalį knieti…
   Ką ten šalį!
   Jei Valstietį
   Šaldei šaldei tu prie šilo —
   Ne sušalo, o sušilo…
   Nors Valstiečiai apšerkšnijo,
   Darbas pletkų nesibijo!
   Piktas piktas kaip angiukas
   Susimąstė Gabrieliukas.
   Ir nusivedė per pūgą
   Tata tylintį Anūką.

   Atsakyti