Rikantas Jonuška:

„Po truputį mes vieni kitus surandam. Kiti veidai, bet panašios mintys.

Paklauskite savęs, ar tikrai mūsų gyvenimai priklauso nuo mūsų? Ar mes kontroliuojam jį ir valdom? Negi viskas yra taip gerai, kad nėra jau prasmės kelti klausimų, ieškoti kelių geresniam rytojui? Negi mes save taip sumenkinom ir nuvertinom, kad nematom prasmės kažką pabandyti daryti patys? O gal mes laikom save tokiais protingais, ir visus kitus laikom per daug kvailais, kad turėti reikalų su jais? Kodėl kai kas iš mūsų jau tokioje beviltiškoje situacijoje, kad panikos apimti nieko nebemato, nebegirdi?

Kviečiu tave keltis, nepasiduoti ir bandyti dar kartą. Nes mes stiprūs ne dėl to, kad niekada nesuklumpam, o tik dėl to, kad suklupę visada atsistojam. Ir kol dar bus stiprybės mokytis iš savų klaidų ir keltis, mes visi kartu dar turėsime vilties.

Kviečiu visus prabusti. Ir paklausti savęs, ar jūsų venomis vis dar teka mūsų protėvių kraujas? Ar jau viskas – esate taip palaužti, taip išsekinti ir suklaidinti, kad iš jūsų liko tik kaulai ir mėsa? Siūlau jums pagalbos ranką ir neprašau padėti man patenkinti savo asmeninius poreikius. Grupės sistema neleis man to padaryti, nes jos tikslas, kad ji būtų visų mūsų rankose. Mano pasiūlymas – vienas kitam padėti pradedant vienytis.

Išeitis labai paprasta: jeigu vienas kitam padėsime, tapsime vieninga tauta. Ir tada tapsime padėties šeimininkai. Todėl junkis į grupę, kuri nesiūlo sekti mūsų ir atiduoti savo laisvę mums. Ji nori, kad tu būtum stiprios valios ir tvirtos asmeninės nuomonės. Nes tik stipri valia ir tvirta ir sąmoninga kiekvieno iš mūsų nuomonė gali išgelbėti Lietuvą. Grupė siūlo lygias galimybes kiekvienam iš mūsų.

Todėl junkis prie grupės ir užsiimk joje sau patogias pozicijas ir neatsižadėk, prašau, savęs ir patenkink savo poreikį tam, kad įgautum daugiau stiprybės ir drąsos ir taip sugebėtum išlipti iš vergo pozicijos ir taip prisidėtum prie grupės tikslo”: