Rikantas Jonuška:

„Daug kas iš jūsų pasakys, kad nėra pasaulyje demokratijos ir tai tėra utopija, nes esame ir gyvename kapitalistų sukurtoje jiems skirtoje demokratijoje, kurioje stipresnis ir didesnis visada suvalgo mažesnį. Lieka tik keli banginiai, kurių rankose tampa įkalintos valstybės, mes ir esamo pasaulio tvarka. Todėl gali balsuoti laisvai ir nevaržomai šioje demokratijoje už ką tik tu nori. Bet ranka plauna ranką ir tokiu būdu paprastas žmogus tampa jų nuosavybe, kuri valgyti, miegoti, kalbėti, žinoti, važiuoti ir net į tualetą be jų kontrolės ir malonės taip paprastai nebenueina. Ne demokratija, čia pati laisvė tampa utopija.

Bet reikia grįžti prie to, kad aš atstovauju idėjai, kuri siūlo mums vienytis ir susitelkti į bendrą grupę tam, kad ateityje galėtume kažką keisti. Bet tada išlieka klausimas: jeigu demokratija tėra utopija, tai kaip mes čia susirinkę, kaip lygus su lygiu, vienas su kitu bendrausim ir viską spręsime? Lygtais kito pasirinkimo ir nėra, nebent kuriam dar vieną gelbėtoją ar išrenkam mūsų grupės karalių, ar sudievinam kokį tai asmenį, klausom jo ir jam tarnaujam. Taip lengviau ir mes prie to jau pripratom. Tik tada kokia prasmė jungtis tau ir man į bendrą tautos būrį, jeigu mes nesam tas karalius ar jo artimas pakalikas?

Lygtais čia viskas visiems aišku, bet viltis miršta paskutinė. Mes dar tikimės: kažkas už mane viską padarys ir tuo pačiu už tai atsidėkos, suteikdamas man laisvę ir gerą gyvenimą. Yra ir tokių, kurie mėgsta užsimerkti ir mėgautis tamsa, kuri vadinasi „kiekvienas už save”. Išgyvens tik stipriausi, nes toks džiunglių žaidimo įstatymas. Taip gerai, kai tu jaunas ir stiprus, gerai perpratęs šią sistemą ir esi aukštumoje, bei sėkmė vis dar tavo rankose. O ką daryti mums, paprastiems mirtingiesiems, kurių yra dauguma?

Taip, žinau, galim svajoti apie erelį laukuose ir dar vieną gelbėtoją bei superherojų, kuris gyvas tik mūsų galvose ir tik tada, kai mes užsimerkiam. Todėl siūlau atsimerkti ir padėti vienas kitam susirenkant kartu, kaip lygus su lygiu, t.y., pagal tiesioginės demokratijos principus. Kiekvienas atskirai ir individualiai ant savo pečių su mažu žvirbliu rankoje ir labai atsakingai. Nes demokratija visada buvo ir bus utopija, jeigu mes visi ją palaikysime, bet tame nedalyvausime ir kiekvieno iš mūsų žvirblis skraidžios kažkur laukuose, bet nebus mūsų rankose. Nes demokratija – tai tik įrankis, kurį pakelti ir juo naudotis galima tik kartu. Joks gelbėtojas, joks lyderis jo nepakels, kad ir mes jį palaikysim ir bandysime jam padėti. Jis turi gulti ant kiekvieno iš mūsų pečių individualiai. O gelbėtojas tėra skylė valtyje, kurios reikia, norint nenuskęsti, paprasčiausiai atsikratyti. Tik tokiu būdu šis įrankis gali kurti ir sukurti tikrą atsvarą kapitalistinių banginių diktatūrai ir jų utopijoje nuskendusiai demokratijai.”