„Vakar, uniformuotieji peržengė leistinas ribas, pasielgdami su vyru (mano bendražygiu), kaip su daiktu. „Visažiniai“, pratrynę kelnes 6 metus (bbž – kur konkrečiai), didžiuojasi, kad „studijavo teisę“ (bbž – kokią, ir – apie ką), bet elementarių žmogaus teisių – nežino.
Šiandien, apmįslyjant tą situaciją, ir man iš paskos prilipo „žaliai-baltas“ automobilis. Ilgokai sekė mane Vilniaus gatvėmis. Mačiau du uniformuotuosius, kurie nedviprasmiškai gestikuliavo ir kažką tarėsi tarpusavyje, rodydami pirštais š mano „metalinį žirgą“. Po to – vienas pradėjo kalbėti mob. telefonu. Toks „persekiojimas“ tęsėsi kokias 10 minučių.
Matyt, gavę atitinkamas „instrukcijas“, uniformuotieji paliko mane ramybėje, kai nusukau į aplinkelį…
Man tai – ne naujiena, ir esu iš anksto pasiruošęs bei nusiteikęs visokiems „netikėtumams“ su tais veikėjais. Žinoma, visko numatyti – neįmanoma. Bet baimės prieš juos – nejaučiu. Greičiau jau – nedidelį erzelį dėl galimo (mano) laiko gaišinimo.
Bet kokias gi pretenzijas jie gali man – ne [LR „piliečiui“], ne ASMENIUI, ne gyventojui, nesančiam kokioje nors jiems prigulinioje „JURISdikcijoje“ – pateikti? Ir dėl ko? Dėl „padirbtų-suklastotų NUMERIŲ“ ar (kokių nors) „dokumentų“?
Tegul pamėgina. Tada ir pamatysim – kaip jie akceptuoja ar neakceptuoja savo pačių sistemos notarų patvirtintus sutarčių nuorašus…
O teismuose apsijuokt – visada spės…(ime), ane?”