Rikantas Jonuška:
“Stebiu žmones, ieškau gerų, sąžiningų, teisingų. Šiuo metu, gyvenant melo, korupcijos, intrigų bei propagandų pasaulyje, juos taip sunku darosi įžiūrėti. Bet lyg ir randu, stebiu juos ir seku, kai jie dalinasi savo mintimis, filmuodami ar rašydami. Gražios, teisingos mintys, bet niekas nesikeičia, tiek nedaug mūsų jos paliečia.
Klausiu savęs, kodėl, gilinuosi į tai ir pastebiu paprastą dalyką. Yra daug skirtingų nuomonių ir tuo pačiu pozicijų. Ir taip kiekvienas iš mūsų turim galimybę burtis prie tų žmonių, kurių mintys artimesnės mūsų mintims. Visas procesas vyksta tik renkant bendraminčius ir susiskirstant į tam tikras nuomonių grupes. Idealizuojant savąjį požiūrį, kritikuojant kitą ir ignoruojant ir užsiblokuojant tam faktui, kad visos kitos pusės taipogi turi dalį tiesos, už kurios gali laikytis. Čia mes matom tik paprasčiausią statistiką: kiek, kas vieną ar kitą nuomonę palaiko. Taip ir liekam pastrigę sastingyje ir kovoje dėl savo tiesų įrodinėjimo, dėl kelių neapsisprendusių, tai vienur tai kitur pasirodančių, vis dar ieškančių paklydusiu sielų.
Ir viskas taip ir bus iki kol globalistams panorėjus ir tam tikrai jų lydekai paliepus viskas pasikeis, upių tėkmėje atsiras naujų vingių. Ir gal kažkam iš tų nuomonių, esančių virtualioje realybėje pasiseks, jos sutaps su lydekos paliepimu. Tada jau jų ratas didės, bendraminčių daugės ir ateis metas, kai jie išeis į gatves, o gal tik palaikys naujus vadus, naujos tvarkos statytojus. Bus mesta daug jėgų, resursų, pinigų kažkas vėl grius, vidinės, išorinės kovos nusilpnins, apnaikins žmonių pasaulį ir ne tik jį, kentės visi. Nes mes nemokam elgtis kitaip, tokia mūsų prigimtis.
Siūlau pamąstyti apie tai, jeigu tai prigimtis, su kuria žmogus kovoja jau seniai. Buvo gi, mokė nuolankumo, tarnystės, paklusnumo. Taipogi gąsdino, viešai akivaizdoj kitų, kankino ir marino. Ko tik nedarė, niekas nesigavo. Taip šneka istorija. Tai kova su vėjo malūnais. Tokia jau ta žmogaus prigimtis, didelė dalis mūsų visada norės išsiskirti iš pilkos masės ir būti savimi, nesvarbu net tai, kad ten gal ir mažai gėrio, bei tiesos, o gal ten jo daugiau nei reikia, vis viena svarbiau yra prigimtis…
Todėl siūlau ne susitaikyti, bet pabandyti prisitaikyti prie prigimties ir jos sukurtų aplinkybių. Ir vietoj to, kad virtualioje realybėje ieškotumėme tik bendraminčių ir ignoruotumėme kitas tiesas sėdėdami savo susikurtoj komforto zonoje, draugų ratelyje plepant apie savo tiesas. Laukiant tos valandos X, kuriai atėjus galėtumėte kovoti materialiame pasaulyje dėl savo tiesų ir jų užtvirtinimo. Taip griaunant materialią realybę, prarandant joje fizinį komfortą, kurio pasekoje, kaip bebūtų, bus visgi prarastas ir psichologinis.
Ar nebūtų viskas paprasčiau, naudingiau, lengviau ir ne taip destruktyvu tiek pasauliui, tiek mums, jeigu atsisakytume komforto zonos virtualioje realybėje ir į ją perkeltume visas mūsų fizines kovas ir debatus dėl savo tiesų su tikrais oponentais pagal bendrai sutartas taisykles. Žinau, būtų sunku ir nepatogu ir daug kliūčių. Bet ar nebūtų taip paprasčiau, aiškiau, skaidriau ir daug žmogiškiau. Jeigu virtualioje tarp mūsų kovoje išgautas tam tikras kompromisas t.y., rezultatas, be jokių griovimų ir plėšikavimu bus paprasčiausiai integruotas į esamą sistemą, visai tautai taip panorėjus ir lydekai, vardu vienybė stiprybė, paliepus tebūnie viskas šioje Žemėje tik auga vystosi ir klesti, o žmonės mokosi ir tobulėja ir tampa vis išmintingesni ir protingesni.
Ateis tas laikas, kai dauguma mūsų supras, kad savo tiesos turėjimas ir jos įrodinėjimas tėra asmenybės išraiška. Ir ji yra būtina, bet nebūtinai turi griauti, skaldyti, piktinti ar trukdyti, tai paprasčiausiai tėra jos kraštutinumas.
P.s. mes tai jau pradėjom kurti, pamatai sudėlioti. Prisidėk ir tu, junkis prie mūsų.“