„Daug kas iš mūsų užmiršo apie tokį žodį kaip vertybės. Kai kas jį naudoja agitacinėse kalbose, įtikinėjant oponentą, bei įrodinėjant savo tiesas. Kaip bebūtų, kaip besuktum, tai kiekvieno iš mūsų, daugiau ar mažiau, asmenybės individualus reikalas, kuriam daro įtaką šiuolaikinės tendencijos ar tam tikri mūsų gyvenimo įvykiai, kurie formuoja kiekviena iš mūsų.

Jaučiu, kai kam gal užklius per daug beletristikos, todėl einu iškart prie reikalo. Kiekvienas mūsų sąmoningai ar nesąmoningai, o gal suplanuotai ir organizuotai turi tam tikras vertybes, kurios daro didžiulę įtaką žmogui ir visai aplinkai, kurioje jis yra.

Čia galima plėstis daug, bet dabar paliesiu tik šiuolaikinę, jau įprastą žmogaus suktumo ir naglumo vertybę – melą ir jo priešingybę tiesą. Kas pasirinko melą, gaus greitą ir lengvą rezultatą, bet laikiną su tam tikromis destruktyviomis pasekmėmis. Gal gi dėl to mūsų protėviai stengėsi savo vaikams įskiepyti tiesos kelią, kuriame yra nuoširdumas, atvirumas, sąžiningumas, t.y., žmogus yra atviras. Gal dėl to dažnai sielai patinka „mažuliukai”, „gražuliukai”.  Kai kas sakys – „tokius ir bažnyčioje muša”. Iš dalies jie teisūs, tokie žmonės kai kam atrodo naivūs ir pažeidžiami – jie kaip atversta korta. Tačiau jeigu toks žmogus išlaiko šitą egzaminą, jis įgauna daug privalumų lyginant su tais protinguoliais, pasukusiais melo ir apgaulių keliu. Kas su tiesa ir atpažįsta ją lengviau, kai tu meluoji kitam, tenka pameluoti ir sau, tai turi atrodyti kuo įtikinamiau, kartais net nereikia meluoti, užtenka paryškinti, pagražinti ar patamsinti. Mes jau apkraunam savo protą taip nereikalingais atributais. Ir tai tampa įpročiu. O mūsų vargšė galvelė apkrauta kasdieniais reikalais, uždaviniais ir kitokiomis įtakomis ima pasiklysti ir nebeatskirti, kur tiesa, o kur melas: ko norime, ką jaučiame, kas vyksta ir kaip vyksta viskas šiame materialiame pasaulyje ir gyvename tam tikrame klaidų labirinte. Viskas pasimeta, susipainioja, labirintas sudėtingėja į jį dar papildomai įkeliant nuotaikų, emocijų, propagandų ir svaigalų. Taip niekas niekada iš jo neišeis, daugiau ar mažiau suks ratus. Tai tiesa, nes paklaidintų sielų vis daugėja. Vis labiau žmonėms reikalingi gelbėtojai, dvasios vedliai, sėkmingo gyvenimo mokytojai, tiesos skleidėjai, asmeninio įvaizdžio kūrėjai ir begalės kitų priklausomybę skatinančių atributų, kurie vedžioja žmogelį už rankos, o tik paleidus ją, dažniausiai šis grįžta į tą patį labirintą.

Atrodo, tokia maža detalė – tarnystė melui – kas čia tokio? Tai taip patogu ir lengva: sakai ką nori, darai ką nori ir nereikia už tai atsakomybės, tik tereikia naujos geros istorijos, gerai įpakuotos į gražų saldainio popieriuką ir dar dėžutėje. To saldainio skonis, nesvarbu koks bebūtų, vis viena vardu tiesa, šiuolaikiniame pasaulyje seniai pamiršta ir tampa labai reta ir neįprasta sukelianti nustebimo jausmą. Dėl šios priežasties linkiu visiems mažiau pasiklysti melo labirintuose ir prisidėti prie „Tautos valdžia” judėjimo, kuris nori išlaisvinti mus iš valstybinio virtualaus demokratinio melo. Tam tereikia atverstų kortų visų mūsų bendros tiesos, ko mes norim ir ko mums reikia. Ir paprasčiausios pagalbos vieni kitiems padedant tuos norus realizuoti. Tam, kad tai taptų įmanoma, pirma turim suprasti: pirmoje vietoje turi būti visų mūsų bendrai kartu iškeltas poreikis ir interesas ir tik vėliau mūsų asmeninis. Nes jeigu pirmoje vietoje bus aš ir man ir klausimas: kas tu toks, kad čia aiškini? Tai taip Tauta mūsų nesusivienys ir niekur ji nenueis. Tokia paprasta ir nuoga yra ši tiesa.

Todėl skleisk šią žinią, žiūrėk tiesai į akis tapk švyturiu paklydusioms sieloms. Ačiū tau už tai, kad prisidėdi, ačiū kad esi.”