Kristoferis Voiška:
„Laisva rinka” – ideologinis miražas, sistemos naudojamas žmonėms klaidinti. Tai puikiai parodo kad ir bankų vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje: nori ar nenori, bet esi priverstas būti jų klientu, mokėti jiems pinigus ir, dar daugiau – jie ne tiktai gali kapstytis piliečių privačiuose reikaluose, o ir bet kokiu momentu įšaldyti jų turimas sąskaitas…
Neseniai „TV3” portale pasirodęs straipsnis šia tema pateikia porą tai iliustruojančių kasdienių istorijų (trumpai: „Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos” įstatymas įgalina bankus ir aiškintis klientų gaunamų arba išleidžiamų pinigų kilmę, ir, neišsiaiškinus – įšaldyti jų sąskaitas).
Žiūrėkime į tai konkrečiai: realiai – bankai yra visos šiuolaikinės santvarkos centre. „Visi keliai veda į bankus” – nori gyventi, turi valgyti, turi turėti kur miegoti ir t. t. Tam reikia pinigų. Nori gauti pinigų – turėsi dirbti. Na, o legalų darbo užmokestį tegausi, būdamas banko klientu. Vadinasi, nori ar nenori – bankas tavęs nepaleis. Pridėkime prie to ir ipoteką, ir paskolinę vergiją apskritai, pridėkime prie to judėjimą link grynųjų pinigų atsisakymo – ir gausime bendrą vaizdą.
O bendras vaizdas toks, kad kaip, pavyzdžiui, senovės Egipte valstybės būta žinių luomo (valdžiusio, be kita ko, ir žemę, ir, atitinkamai, maisto paskirstymą!) diktatūros įrankio, taip šiuolaikinės vadinamosios „demokratijos” faktiškai vykdo bankų diktatūrą, šiandien vedančią prie akivaizdaus plačių visuomenės sluoksnių nuskurdinimo, nusteketinimo…
Tokiame kontekste, jokios „laisvos rinkos”, kaip laisvų ir teisiškai lygių (bei prieš pinigą lygių!) individų taipogi laisvos konkurencijos – nėra ir negali būti. Apskritai, esamoji santvarka – tai nebe XIX, ir net nebe XX amžiaus kapitalizmas, kurį kadaise kritikavę marksizmo klasikai. Tai – jau visai kitas, taip sakant, „žvėris”. Tai – savotiška mutacija…
Na, o ieškant išeičių, alternatyvų esamai tikrovei, visų pirmiausia reikia šią mutaciją suprasti ir, tuo pačiu, išsilaisvinti iš iliuzijų apie „laisvą rinką”, kurios nebėra ir nebegali būti; suprasti, kad tikra išeitis – visai kitame…
Štai tokia šios laidos tema.”