Rikantas Jonuška:

Ar dvasingumas motyvuoja būti visuomenišku? Ko reikia norint būti vieningiems?

Suprantu, šiais laikais norint gyventi, turi tarnauti pinigui, o jis nejučiomis nuveda į spąstus, kuriuose jautiesi gerai, jautiesi normalus, saugus ir lygtais kaip ir visi, kaip ir vienodas. Pinigas seka tau pasaką apie blizgančius, bet mažos vertės butaforinius dalykus, skirtus migdyti ir silpninti žvilgsnį į tikrus, svarbius dalykus. Nori užimti kuo daugiau tau skirto tavojo gyvenimo laiko tam, kad užmirštum kas esi ir ką gali. Net nepajunti, kad esi bėgime, lėkime, tarytum karštligiškame televizijos pultelio spaudinėjime, ieškant, bandant suteikti beprasmybei prasmę ir viltį. Tarytum esi giliame sapne, iš kurio kažkadada kažkas ir pabunda, supranta, kad yra ne taip…

Bet visgi sistema ir čia moka laikyti žmogų paklaidintą, nors lygtais tokį jaučiantį, ieškantį. Tam yra sukurta begalės krypčių ir knygų, laidų ir mokslų. Nors tai ir vėl, tik dar vienas sėdėjimas, tik dar vienas televizinio pultelio maigymas. Lygtai viskas gerai, tu judi į priekį, skaitai, domiesi, ieškai ir lygtais esi laisvas, nes gali maigyti tą nelemtą pultelį.

Tačiau maigyme ir bėgime, nepastebimai, nepastebėtai prabėgs paprastutė tiesa, kurios ir nepamatysi, kad tu, paprastas žmogau, norėdamas kažkaip, kažko geriau, negali, nes tavęs per mažai. O kartu negali, nes tavęs jau per daug ir esam per daug skirtingi. Visi su savais norais, savomis nuomonėmis, savais požiūriais. Ir visi instinktyviai siekiame, vienaip ar kitaip, bet būti išgirsti ir norim, kad mums būtų pritarta.

Taip buvo, bus – gali kariauti, kovoti, tam prieštarauti… Nors užtektų tai pripažinti ir mažais žingsneliais, nuo pradžių būtent nuo to ir pradėti.
http://www.tautosvaldzia.lt