„Gyvename naujovių pasaulyje. Progresas lygtais turėtų mus vesti aukštyn visomis prasmėmis. Atsisakant nuvalkiotų ir nebeveiksmingų pasenusių dalykų. Puolam, griebiam naujoves, norim būti madingais ir neatsilikti su žmonijos evoliucijos ir vystymosi proveržiu.

Bet ar tikrai reikia būtinai ir primygtinai atsisakinėti visko, kas sena? Ar tikrai mūsų praeitis visiškai bevertė, nėra ten nieko naudingo, reikalingo ir mes galim padėti čia tašką ir nukirsti ryšį su mūsų egzistuojančia dabartimi? Sugriauti viską nuo pamatų, ką pažino, suprato, atrado mūsų protėviai.

Suprantu arklį ar karvių melžimą rankomis, manau tikrai efektingiau pakeisti į traktorių ir melžimo aparatą. Tai gerina gyvenimo sąlygas ir padeda žmogui. Tai, kaip bebūtų, yra progresas ir žingsnis numatytas, paskaičiuotas, palygintas ir pamatuotas. Viskas vyko palaipsniui ir turi matoma rezultatą.

Bet yra dalykų kuriems kol kas geresnės pamainos nėra, o jeigu ir yra siūloma pamaina, tai ji nepaskaičiuota, nepasvarstyta ir nepalyginta. Mes tampam kaip bandomosios laboratorinės pelės ir darom tai, nes taip kažkas pasakė iš viršaus ar dėl to, kad tai madinga, bei paprasčiausiai buvo pasakyta – taip reikia. Manau, pametėme galvas dėl tehnologinio proveržio ir pradėjome keisti ir mūsų vidinį proveržį, atsisakydami senųjų tiesų, griebdamiesi, bet ko svarbu, kad tik tai būtų nauja. Ir vietoj proveržio, traukinys ne tik nejuda į priekį, bet jis jau rieda atgal.

Atsisakius žodžio kamieno, paties žodžio niekada nebesuprasi. O ant medžio, be jo kamieno, stiprios šakos ir daug vešlių lapų nesilaikys… Manau, technologijos turi augti kartu su vidiniu mūsų pasauliu. Vienas kitą jie turėtų papildyti, bet jokiu būdu nedaryti tarp jų atskirties, nes kitu atveju, pasieksim tą lygį, kurį teisingiausiai apibūdins beždžionė su šautuvu.

Todėl junkitės prie šio „Tautos valdžia” judėjimo, jis bus mūsų stiprybė ir gyvas saugiklis. Ačiū, kad esate.”